Darbo laikas neturint nuolatinės darbo vietos. Ar kelionė iš nuolatinės gyvenamosios vietos į darbo funkcijos laikino atlikimo vietą darbdavio nurodymu yra darbo laikas?

2021-01-19

Neturint nuolatinės darbo vietos ir kasdien darbdavio nurodymu vykstant į skirtingas laikinas darbo funkcijos atlikimo vietas, darbuotojui gali kilti klausimas kas yra jo darbo laikas ir nuo kokio momento jis pradedamas skaičiuoti.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo laikas – tai bet koks laikas, kuriuo darbuotojas yra darbdavio žinioje ar atlieka pareigas pagal darbo sutartį. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog į darbo laiką bet kuriuo atveju yra įtraukiamas kelionės iš darbovietės į darbdavio nurodytą darbo funkcijos laikino atlikimo vietą laikas. Tačiau nėra aiškiai nustatyta, ar laikas vykstant iš namų į darbdavio nurodytą darbo funkcijos laikino atlikimo vietą, neturint nuolatinės darbovietės, yra darbo laikas ir už šį laiką darbdavys privalo mokėti darbuotojui darbo sutartyje nustatytą darbo užmokestį, ar darbo laikas pradedamas skaičiuoti tik nuvykus į darbo funkcijos laikino atlikimo vietą. Taigi, kyla klausimas, ar darbuotojų kelionių iš gyvenamosios vietos pas klientus, kitas  laikinas darbo funkcijos atlikimo vietas ir atgal laikas turi būti vertinamas kaip darbuotojo darbo laikas?

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2015-09-10 priėmė prejudicinį sprendimą dėl 2003-11-04 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB[1], kurios 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „darbo laikas“ – tai bet koks laikas, kai darbuotojas yra darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo veiklą arba atlieka pareigas pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, atsižvelgęs į tai jog:

  • kelionės pas darbdavio nurodytus klientus yra priemonė, būtina, kad darbuotojai galėtų teikti paslaugas klientų buvimo vietoje;
  • kelionių iš gyvenamosios vietos pas klientus ir atgal metu darbuotojai vykdo savo darbdavio nurodymus ir šis gali pakeisti klientų aptarnavimo eilės tvarką, atšaukti ar pridėti susitikimą, darbuotojai neturi galimybės laisvai disponuoti savo laiku ir veikti savo interesais;
  • darbuotojai, kurie nebeturi nuolatinės darbo vietos, atlieka savo pareigas kelionių pas klientus ir iš jų metu;

priėmė sprendimą, jog laikas, kai darbuotojas neturi pastovios darbo vietos ir keliauja iš gyvenamosios vietos pas darbdavio nurodytą pirmąjį klientą ir iš paskutiniojo kliento atgal į gyvenamąją vietą, yra  laikomas darbo laiku. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas tokį sprendimą argumentavo tuo, jog priešingu atveju darbdavys galėtų tvirtinti, kad tik laikas, per kurį vykdoma darbo funkcija, patenka į sąvoką „darbo laikas“. Taip ši sąvoka būtų iškraipoma ir būtų nepaisoma darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos tikslo darbo funkcijų vykdymo metu.

Taigi, išanalizavus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimą dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB 2 straipsnio 1 punkto nuostatas, galima teigti, jog Lietuvos Respublikos darbo kodekse įtvirtinta „darbo laiko“ sąvoka yra tapati minėtoje direktyvoje nurodytai „darbo laiko“ sąvokai. Todėl tvirtintina, kad laikas, neturint nuolatinės darbo vietos, kuomet darbuotojas iš gyvenamosios vietos darbdavio nurodymu keliauja pas klientą, yra darbo laikas ir už jį turi būti mokamas darbo užmokestis, užtikrinamos saugios ir sveikatai nekenksmingos sąlygos ir kiti reikalavimai, kurie yra įtvirtinti teisės aktuose reglamentuojančiuose darbo santykius.

Back