KOKIE DARBUOTOJO APMOKYMAI AR KVALIFIKACIJOS KĖLIMAS GALI LEMTI DARBUOTOJO PAREIGĄ ATLYGINTI DĖL JŲ DARBDAVIO PATIRTAS IŠLAIDAS

Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 37 straipsnyje reglamentuojamos susitarimo dėl mokymo išlaidų atlyginimo sąlygos.

DK 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys gali susitarti dėl darbdavio turėtų darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidų atlyginimo sąlygų, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės arba darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių. Aptariamame susitarime dėl mokymosi išlaidų atlyginimo gali būti nustatyta, ar į mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidas įskaičiuojamos kitos komandiruotės išlaidos (kelionės, nakvynės ir kita). Svarbu pažymėti, kad terminas, už kurį darbdavys gali reikalauti mokymo išlaidų atlyginimo yra paskutiniai dveji metai iki darbo sutarties pasibaigimo arba iki trejų metų kolektyvinėje sutartyje nustatytais atvejais (DK 37 straipsnio 3 dalis).

Vadovaujantis DK 37 straipsnio 2 dalimi, atlygintos gali būti tik išlaidos, susijusios su darbuotojo žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus, suteikimu. Taigi, kaip matyti, DK įtvirtina ne tik terminą, už kurį darbdavys gali reikalauti mokymosi išlaidų atlyginimo, bet ir atlygintinų išlaidų pobūdį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plėtodamas aptariamos teisės normos taikymo aspektus, yra nurodęs, kad  DK 37 straipsnis aiškintinas DK 29 straipsnio dispozicijos kontekste. DK 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Darbdavys privalo apmokyti darbuotoją dirbti tiek, kiek tai būtina jo darbo funkcijai atlikti. Inter alia (liet. be kita ko) to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta darbdavio pareiga imtis priemonių darbuotojų kvalifikacijai ir jų profesionalumui, gebėjimui prisitaikyti prie besikeičiančių verslo, profesinių ar darbo sąlygų didinti, sudarant sąlygas darbuotojui mokytis, tobulinti kvalifikaciją ir profesiškai tobulėti. Atitinkamai darbuotojo pareiga atlyginti darbdavio patirtas mokymo išlaidas turėtų atsirasti tuomet, jei darbuotojas, kuris ir be apmokymų ar kvalifikacijos kėlimo yra tinkamas eiti pavestas funkcijas, įgyja papildomų žinių ar gebėjimų, viršijančių jo atliekamam darbui (funkcijoms) keliamus reikalavimus (kompetenciją), kurie suteikia papildomos vertės darbuotojui darbo rinkoje, padidina darbuotojo vertę.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje akcentuojama, kad vien tik vykdant DK 29 straipsnyje nustatytą darbdavio pareigą apmokyti darbuotoją dirbti tiek, kiek tai būtina jo darbo funkcijai atlikti, bei imtis priemonių darbuotojų kvalifikacijai ir jų profesionalumui, gebėjimui prisitaikyti prie besikeičiančių verslo, profesinių ar darbo sąlygų didinti, darbdavio patirtos darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidos neturėtų būti vertinamos kaip susijusios su darbuotojo žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus, suteikimu, taip pat atlygintinomis nelaikytinos ir darbo funkcijų vykdymo išlaidos, darbuotojui vykstant į tarnybinę komandiruotę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-701/2021).

Be kita ko, Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog bylose dėl darbdavio patirtų darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidų atlyginimo onus probandi (liet. pareiga įrodyti) tenka darbdaviui. Šiuo aspektu, DK reikalauja, kad išlaidos būtų realiai patirtos („darbdavio turėtos“), būtent todėl ir pareiga įrodyti realiai patirtų išlaidų dydį tenka darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-733-421/2015).

Štai, pavyzdžiui, pagal aukščiau minimos 2021 m. sausio 13 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos fabulą, ieškovė reikalavo iš atsakovės priteisti jos dalyvavimo 4 renginiuose (nekilnojamojo turto ir investicijų mugėse, investicijų forume, verslo savininkų ir vadovų konferencijoje) per vienerių metų laikotarpį iki darbo sutarties nutraukimo išlaidų atlyginimą, remiantis tuo, jog darbo sutartimi šalys sulygo dėl mokymo išlaidų, darbdavio patirtų per paskutinius vienerius darbo metus, atlyginimo. Visgi, nurodytoje byloje ieškovė (darbdavė – past.) neįrodė, kad jos prašomos priteisti išlaidos, susijusios su darbuotojos dalyvavimu tam tikruose renginiuose ir verslo konferencijose, atitinka DK 37 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. kad ji suteikė atsakovei žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus. Bylą nagrinėję teismai, ištyrę ir įvertinę byloje surinktus įrodymus apie atsakovės (darbuotojos – past.) vykdytas darbo funkcijas ir dalyvavimo renginiuose pobūdį, konstatavo, kad „<…> ieškovės vykdomos veiklos specifika yra tokia, jog dalyvavimas tokio pobūdžio renginiuose yra svarbus siekiant užmegzti kontaktus su potencialiais klientais. Todėl konferencijos ir parodos buvo susijusios su atsakovės tiesioginiu darbu ir darbo funkcijų vykdymu, jose įgytos žinios taip pat buvo tiesiogiai panaudojamos atsakovės darbe.“.

Iš to, kas nurodyta pirmiau, pagrįstai prieiname prie išvados, kad ne bet kokie darbuotojo apmokymai ar kvalifikacijos kėlimas gali lemti darbuotojo pareigą atlyginti dėl jų darbdavio patirtas išlaidas. Įrodinėjant aplinkybes, kad darbuotojui buvo suteiktos žinios, atitinkančios DK 37 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, turi būti nustatyta, kokios žinios buvo reikalingos darbuotojo darbo funkcijoms atlikti ir, ar mokymuose darbuotojui suteiktos žinios buvo aukštesnio lygio, nei reikalingos tiesioginėms funkcijoms vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis, Ibid.).

Pateikta informacija yra bendro pobūdžio (neanalizavus konkrečių dokumentų, atsižvelgiant tik į klausimą), todėl šia informacija neturi būti remiamasi kaip galutine teisine nuomone ar konsultacija. Dėl detalios asmeninės teisinės konsultacijos galite kreiptis elektroniniu paštu info@adv.lt ir/arba tiesiogiai į mūsų komandoje praktikuojančius advokatus/advokato padėjėjus.