Nesąžiningų vartojimo kredito sutarčių sąlygų pavyzdinis sąrašas ir bendrasis sąžiningumo principas

Šiuolaikinėje visuomenėje būdinga trumpalaikius vartojimo poreikius įgyvendinti skubiai, čia ir dabar,  todėl vartotojams tapo įprasta santykinai trumpam terminui skolintis iš kredito įstaigų pinigus tos dienos vartojimo poreikiams tenkinti. Vartotojų impulsyvus, neretai nepasvertas noras patenkinti poreikius neturint konkrečiu momentu reikalingų lėšų, lemia tai, kad vartotojai ne tik, kad  neįsigilina į su kredito įstaigomis sudaromų vartojimo kredito sutarčių sąlygas, tačiau  ir neturi ekonominių galimybių jas paveikti, kas sąlygoja sutartinių įsipareigojimų naštą itin nepalankiomis sąlygomis. Siekiant suderinti Europos Sąjungos valstybių narių įstatymus ir teisės aktus, susijusius su vartojimo kredito sutartimis, 2008 m. balandžio 23 d. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinanti Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau ir Direktyva 2008/48/EB). Lietuvos nacionalinėje teisėje Direktyva 2008/48/EB  buvo įgyvendinta Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymu.

Pastebėtina, kad Direktyva 2008/48/EB nėra taikoma tiesiogiai, todėl Lietuvos teismams aiškinant ir taikant Direktyvos 2008/48/EB nuostatas įgyvendinančius nacionalinius įstatymus būtina atsižvelgti į pastarosios nuostatas ir jas aiškinančius Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimus. Direktyvoje 2008/48/EB yra įtvirtintas maksimalaus derinimo principas, kuris išplaukia iš Direktyvos 2008/48/EB tikslo/prasmės (lot. raison d’être),  t. y. siekio  visiems Europos Sąjungos vartotojams užtikrinti aukštą ir vienodą jų interesų apsaugos lygį ir palengvinti tinkamai veikiančios vartojimo kreditų vidaus rinkos vystymąsi (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Ernst Georg Radlinger ir Helena Radlingerová prieš Finway a.s., C‑377/14). Visgi visiškas vartojimo kredito nuostatų Europos Sąjungos lygiu suderinamumas taikomas tik toms nuostatoms, kurios patenka į Direktyvos 2008/48/EB reguliavimo sritį.

Inter alia Direktyvoje 2008/48/EB nereglamentuojami sutarčių teisės klausimai, susiję su kredito sutarčių galiojimu, taip pat nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais reikšmingas šaltinis yra 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB), kuri įgyvendinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.228⁴ straipsnyje.

Nesąžiningų sutarčių sąlygų pavyzdinis sąrašas ir bendrasis sąžiningumo principas

Vartojimo kredito sutarties sąlygų sąžiningumas vertinamas vadovaujantis aukščiau nurodyta Direktyva 93/13/EEB. Inter alia LR CK 6.228⁴  straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas nebaigtinis nesąžiningų sąlygų vartojimo santykiuose pavyzdinis sąrašas, kuriame nustatytos nesąžiningų sąlygų prezumpcijos leidžia atlikti sutarties materialinį (turinio) vertinimą. Nesąžiningomis sutarties sąlygomis laikomos individualiai neaptartos sąlygos, kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių interesų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Dar daugiau, pagal CK 6.228⁴ straipsnio 3 dalį, teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka 6.228⁴  straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus. Tokiu atveju onus probandi (liet. pareiga įrodyti) dėl sąlygų sąžiningumo tenka verslininkui.

CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalis nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai (skaidrumo principo įtvirtinimas). Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai.

Direktyvos 93/13/EEB 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad  sąlygų nesąžiningumo vertinimas nėra susijęs nei su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu, nei su kainos ir atlygio adekvatumu mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms, jei šios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba. Taigi, vartojimo sutarties dalyką apibūdinančios sąlygos, taip pat su parduotos prekės ar suteiktos paslaugos ir jų kainos atitikimu susijusios sąlygos yra vertinamos nesąžiningumo požiūriu tik tuomet, jei jos nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai.

Kaip nurodyta pirmiau, preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašas nėra baigtinis. Tokia pozicija yra išdėstyta ir Lietuvos kasacinio teismo jurisprudencijoje „<…> Šis sąrašas nėra baigtinio pobūdžio, jame esančios sąlygos nebūtinai yra nesąžiningos ir atvirkščiai – sąlyga, kurios nėra šiame sąraše, gali būti nesąžininga. Tuo atveju, jei sutarties sąlyga neatitinka nė vienos iš šiame sąraše nurodytų sąlygų, tai neatleidžia teismo nuo pareigos tikrinti sąlygas pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, nustatytą CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje <…>. Sutarčių sąlygos pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų yra vertinamos nustatant, ar sąlyga pažeidžiamas sąžiningumo reikalavimas ir iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai.“.

CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis nustato teisines pasekmes, kai sutarčių sąlygos yra nesąžiningos: ,,Kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas.“.

Vertinant sąlygos nesąžiningumą nėra svarbu, ar verslininkas faktiškai pasinaudojo joje įtvirtintomis teisinėmis galimybėmis, todėl aplinkybė, jog nesąžininga sąlyga nebuvo taikoma, savaime negali sutrukdyti nacionaliniam teismui taikyti visų iš šios sąlygos „nesąžiningumo“ kylančių pasekmių (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimas byloje Banco Primus SA prieš Jesús Gutiérrez García, C-421/14).

Akcentuotina, kad teismo pareiga vertinti sutarties sąlygų sąžiningumą apima ir tuos atvejus, kai kreditorius siekia prisiteisti skolą naudodamasis teismo įsakymo procedūra (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 431 – 440 straipsniai). Teismai, vertindami sutarties sąlygų sąžiningumą ex officio, turi atlikti ne visų (ar bet kokių) sutarties sąlygų sąžiningumo patikrą, o tik tokių, kurios glaudžiai (sistemiškai) susijusios su ginčo dalyku.

Pateikta informacija yra bendro pobūdžio (neanalizavus konkrečių dokumentų, atsižvelgiant tik į klausimą), todėl šia informacija neturi būti remiamasi kaip galutine teisine nuomone ar konsultacija. Dėl detalios asmeninės teisinės konsultacijos galite kreiptis elektroniniu paštu info@adv.lt ir/arba tiesiogiai į mūsų komandoje praktikuojančius advokatus/advokato padėjėjus.